2018 m. sausio 31 d., trečiadienis

Iš tamsos- į šviesą!

Šitas tekstas many brendo labai ilgai. Pusę dabartinio mano gyvenimo. Visus 17-a  metų. Dabar man 34-eri. Labai asmeniška bus tai, ką toliau rašysiu. Ir kai kurie pasvarstymai galbūt gali sukrėsti. Išmušti iš vėžių. Bet, manau, kad tam atėjo laikas. Lietuvos ir viso pasaulio žmonėms. Juk iš sukrėtimų šiame pasaulyje visada kas nors tauraus, kilnaus išauga. Tai rodo akivaizdūs faktai mūsų gyvenime. Gaila tik, kad angliškai rašyti nemoku. Platesnę auditoriją tada šis įrašas pasiektų. Nes jis bus aktualus visiems. Ypač krikščioniškose kultūrose gyvenantiems. Tad- pirmyn.
Taigi esu krikščionis, katalikas. Tiesa, krikštytas ne kūdikystėje, o šiek tiek vėliau. Po krikšto ir Pirmosios Komunijos nuo Bažnyčios nutolau. Nėriau į asmenines dieviškumo paieškas. Buvo paauglystėje toks laikotarpis, kad net apskritai neigiau Dievą, vieną tarybmečiu išleistą ateistinę knygelę paskaitinėjęs. Galingas, stipriai veikiantis tas spausdintas žodis. Ypač mūsų, lietuvių kultūroje. Buvo tos idėjos ir mane užvaldžiusios.
O Kristus laukė. Laukė, kol grįšiu ten, nuo ko viskas prasidėjo. Pas Jį atgalios. Suklupsiu prie Jo kojų. Paprašysiu atleidimo už visas savo buvusias klaidas. Iš tiesų- dieviška, labai stipri Jo kantrybė. Jau vien už tai jam galėtų būti šlovės himnai giedami, nežiūrint visų kitų Žemėje atliktų darbų. Ir kai pagaliau tai įvyko, tai yra grįžau į Jo bažnyčią, ta darganota spalio mėnesio diena turbūt Jam buvo labai džiaugsminga.
Bet ir sugrįžus, abejonės neapleido. Na ar aš dabar labai esu kaltas, kad tokią neramią, maištaujančią sielą Dievas manyje sukūrė? Gal vis dėlto  reikėtų labiau gerbti savo sielą, vienatinio Dievo kūrinį ir kiekvienų šv. Mišių pradžioje nebekartoti to savęs kaltinimo akto? Bet aš visų pirma apie kitką norėjau pakalbėti, prie šio skaudaus, kai kuriuos žmones nuo Bažnyčios žmones atbaidančio kaltės klausimo galbūt pavyks grįžti vėliau.
Katalikų bažnyčia skelbiasi esanti Kristaus sužadėtinė. Visų pirma- kur Šventajame Rašte parašyti tokie Jėzaus žodžiai? Kur Jis sako: "Bažnyčia- mano sužadėtinė"? Apskritai, žodis "bažnyčia" iš paties Mokytojo lūpų nuskamba vieną vienintelį kartą, kai Jis kreipiasi į Petrą: "Tu esi Kefas, Uola. Ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią." Ir dar- kodėl Sužadėtinė, o ne Žmona? Juk pripažinkime-pirmoji sąvoka kažin kokia neišbaigta. Tarpinė stotelė tarp nežmonos ir žmonos. Pasakoma A, bet nepasakoma B. Gal dėl to, kad "sužadėtinė" gražiau, romantiškiau ausiai skamba? Ypač jaunam, dar savo kelio ir pašaukimo ieškančiam žmogui. O žmona- lyg proziškesnė, kasdieniškesnė, tarsi ne tokia patraukli. Ar čia yra slapta, bažnyčios siunčiama, galbūt jai pačiai nemaloni žinutė, kad dar deja, toli gražu ne viskas užbaigta šiuose reikaluose? Kad tikroji santuoka įvyks tik tada, kai Kristus ateis antrą kartą. Tačiau to turbūt yra paniškai bijoma. Kunigai ir kiti dvasininkai bijo antrojo Kristaus atėjimo į žemę. Nes juk tuomet sugriūtų kaip kortų namelis visas jų luomas. Vieni, viską metę, eitų klausytis tikrojo į žemę sugrįžusio Kristaus sakomų kalbų. O juk Jis iš tiesų atskleistų žymiai daugiau iš savo tuometinio gyvenimo Izraelyje, nei surašyta visose šventosiose knygose. Kanoninėse ir apokrifinėse. Nuplėštų tą nežinios uždangą, kurią nors truputį praskirti ir pasižiūrėti, kas gi už jos slypi, norėjo visų kartų ir laikmečių žmonija po Kristaus.
Tarkime- Jėzaus mokinių, apaštalų skaičius. Biblijos viename tekste jų 12, o kitame- net 72. Kur likę 60? Kodėl nežinom net jų vardų? Kas jie tokie buvo? Ar ne iš jų pačių ir jų mokinių bei mokinių mokinių vėliau pasauly kilo įvairūs gnostikų judėjimai, kurie beįsivyraujanjančios, beįsitvirtinančios oficialiosios krikščionybės buvo visaip niekinami, šmeižiami, apšaukiami eretiškais? Tarsi tai jau nebebūtų paties Kristaus mokymas.
Arba- žemiškosios Kristaus žmonos klausimas. Kodėl gi Jėzus, kaip ir kiekvienas kitas normalus ir sveikas tuometinės žydų visuomenės narys negalėjo vesti moters? Susieti savo nelengvą Pranašo ir Mokytojo gyvenimo dalią su savo antrąja pusele. Legendos iki šiol skalndo apie tą moterį. Kalbama, kad ji visur vaikščiojusi su Mokytoju ir Jo mokiniais. Renesanso garsusis, genialusis dailininkas, inžinierius, architektas ir t.t. ją viename savo paveiksle šalia Viešpaties nutapė. Vardu gi ji Marija Magdalena. Tačiau oficialiai vėliau, galas žino, kokių savanaudiškų tikslų siekiant, ji apskelbiama laisvo elgesio moterimi iš Magdalos miesto. Tarsi ir šventoji. Bet ne dėl to, kad buvo nuolatinė palydovė, pakeleivė, guodėja. Ta, kuriai buvo galima galvą ant peties padėti pačiu sunkiausiu momentu. Nors raudok ir raukis plaukus, kad visa tai žmogeliukai, pasiskelbę Jėzaus Kristaus mokymo sekėjais ir jo švento mokymo tęsėjais, šitaip nuvertino Jo žemiškojo gyvenimo Moterį. Neskyrė jai daug dėmesio visoje liturgijoje. Skyrė jai šventosios aureolę už visiškai antraeilius nuopelnus. Kartais, kaip matyti, ir bažnyčios kanonizuoti šventieji verkia. kaip ir turtuoliai žemėje.Bet neraudosiu. Ir plaukų nesirausiu. O viską atvirai ir tiesiai išklosiu, ką manau. Juodu ant balto. Šiame bloge. Interneto erdvėje. Juk pas mus piliečių žodžio ir minties raiškos laisvė lyg ir deklaruojama. visų įmanomų instancijų. Ar ne taip? Ar ir čionai apgaulė ir klasta slypi, ką? Atėjo metas apie tai prabilti. Tiesiai ir atvirai. Be jokių slapukavimų, nutylėjimų.
Kiti turbūt graužtųsi iš apmaudo nagus ir net visus pirštus. Nes nepavyko jų užmačios ir planai toliau valdyti žmones. Net popiežius taptų nereikalingas. Grįžo tikrasis Valdovas- Vietininko nebereikia. Ar ne teisingai protauju?
Gėris. Šiame pasaulyje yra tik Gėris. Blogio čia nėra. Ir jokios žmonėms įteigtos kaltės taip pat nėra. Viskas, ką vadiname blogiu, tėra laisvas žmogiškosios valios pasireiškimas. Tiksliau- vienas iš šios raiškos variantų. Ir Adomas bei Ieva niekuo iš tiesų nenusidėjo. Nėra jie kuo nors kalti. Jie tiesiog pasirinko tokią vystymosi kryptį. Savo laisva valia pasirinko. Ir visa žmonija, kiekvienas atskirai paimtas žmogus, tikintis bet ir mąstantis krikščionis taip pat niekuo nėra kaltas. Tad meskime šalin tą prigimtinės nuodėmės dogmą. Ji visai nereikalinga, jos nereikia. Vos tik į Žemę atkeliavęs kūdikis jau iškart skelbiamas kaltu. Nereikia to, iš tiesų. Kuo gi nusikalto tas vos ką tiktai gimęs kūdikėlis? Tas mažas, silpnas berniukas arba mergaitė. Krikštu, anot dvasininkų, ta nuodėmė nuplaunama. Tad jeigu ji nuplaunama, panaikinama, tai neverta ją nuolatos prisiminti.  Ir bet kokia kita nuodėmė, anot tų pačių dvasiškių, panaikinama išpažintimi. Prie klausyklos, kurioje sėdi pats Kristus. Kunigo asmenyje. Žmogus, save kaltinęs už nusižengimus, būtus ir nebūtus, laimingas pakyla nuo klausyklos, nes jam buvo pasakyta- būk ramus(i), tavo nuodėmės atleistos. Ir staiga, vos prasidėjus mišioms, vėlei jis girdi tą pačią formulę: esu kaltas, esu kaltas, esu... Ir vėl jis- iš naujo kaltas. Nors ką tik viskas jam buvo atleista. Būtų gal jisai vieną dieną pavaikščiojęs nekaltas, bet nori žmogus priimti Kristaus kūną, tą duonos paplotėlį, kur pasak visų gyvena pats Jėzus. O jis juk dalijamas tik Mišių pabaigoje. Ir laukia žmogelis... Vis jisai kaltas ir kaltas. Ir taip- be galo, be krašto. Užburtas ratas. Be išėjimo. Be jokios vilties pasprukti. Ir trunka kartais šitaip visą gyvenimą... Taip, čia labai tobulai apgalvota sistema. Genialiai apgalvota ir valdoma. Valdymas ir totalus nuolatinių nesąmonių paistymas apie kaltę, silpnumą ir bejįėgiškumą. Kristus tikrai ne tokios savo bažnyčios norėjo. O jei būtų norėjęs, tada tikrai nesivadintų Dievo sūnumi. O būtų kažin koks neaiškus patamsio demonas iš žemutinių  astralų dimensijos.
Martynai Liuteri. Didysis katalikų bažnyčios reformatoriau. Prieš 500 metų šioje realybėje, šioje laiko linijoje kalęs savąsias 95 tezes prie bažnyčios durų. Augustijonų ordino vienuoli. Ką tu tuomet mąstei? Kai plaktuku kalamos vinys smigo į prirašyto pergamento pakraščius ir į durų medį. Ar tu numanei, kokia perkūnija ir audra kils, visa tai įvykdžius? Kaip žaibas, griaustinis ir liūtys, visos gamtoje įmanomos stichijos talžys, čaižys, siūbuos, linguos ir skandins tą Kristaus vynuogyno darbininkų laivą. Buvai gi tu tuometinio turtuose, šlovėje ir valdžioje skendinčio popiežiaus išvadintas kiaule. Kuri įsisuko į Viešpaties vynuogyną. Atlaikei tu visus puolimus. Viską kantriai iškentėjai. Kaip pats Kristus, kalamas prie kryžiaus. Kaip pirmųjų amžių krikščionys, atiduodami sudraskyti liūtams. Kokie baisūs liūtai draskė tavo sielą, kaip ją kankino ir žalojo- turbūt tik tu vienas ir galėjai pasakyti.
Leisk man nors menkutėle smiltele su tavimi susilyginti. Nes turbūt visu šituo tekstu dar kartą dedami uždelsto veikimo sprogmenys po bažnyčios pamatais. Tebūnie. Teesie. Tebūna dar kartą pašlovintas Viešpaties vardas. Visa Švenčiausioji Trejybė- Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Šlovė jai per visus amžius.
Per daug neteisybės šioje realybėje.Per daug klampumo, slidumo ir visokio purvo. Ir čia atkeliavusiooms sieloms šita realybė labai neteisinga. Slegianti ir klampinanti. Metas pagaliau ją keisti. Atnaujinti. Iš vidaus, o ne iš išorės turi viskas prasidėti. Tebūna ši (r)evolucija pagrįsta Viešpačiu ir Jo dangiškąja Sutuoktine. Šita Pora mus visus teveda, tegloboja ir tesergsti. Visur ir visada. Bet kokiomis aplinkybėmis.