2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Ką sakytų karalius Mindaugas?

Šio mėnesio pradžioje, liepos šeštąją, per Lietuvą nuvilnijo, nuaidėjo Valstybės dienos šventimas. Šaudė fejerverkai, žygiavo karių paradai, grojo dūdų orkestrai, šaudė simboliškos patrankos Daukanto aikštėje... Vakare giedojome savo himną, V. Kudirkos "Tautinę giesmę." Ir viską girdėjo, pakreipęs galvą kairėn klausėsi akmeny sustingęs karalius Mindaugas. (Čia aš apie jo paminklą prie Nacionalinio muziejaus šneku.) Jeigu galėtų  atgyti, ką gi mums pasakytų mūsų pirmasis valdovas?
Praėjo tikrai nemažai laiko. 753 metai po jo mirties. 763 metai po karūnacijos. 816 metų nuo gimimo.
Gūdus, kaip dabar atrodo XIII-asis amžius. Nei normalių kelių, nei automobilių,nei lėktuvų padebesy... Vien tik neišbrendami miškai ir ant kalvų stovinčios pilys. Tokioje aplinkoje brendo, gyveno, kovojo su vidaus ir išorės priešais mūsų vienintelis karalius. (Neįtraukiant į sąrašą Žečpospolitos laikais buvusių valdovų.)
Iš tiesų- ką jis mums tartų? Bartų? Guostų? Girtų? Galbūt pabartų, kad jo supratimu praradome įtaką pasaulyje, kad esame apsigyvenę mažesniame plote, nei anksčiau. (Nors iš kitos pusės pažiūrėjus- atvirkščiai, lietuvių geografija pasaulyje mūsų emigrantų dėka išsiplėtė.) Gal guostų dėl tokios nepastovios ekonominės, finansinės padėties. Jo laikais pinigėlių buvo žymiai sunkiau gauti, o dabar, pragmatiškai pažvelgus, juk turime Europos Sąjungos fondus, kuriuos melžiame, kaip pieningą anų, mindauginių laikų karvę. Gal ir pagirtų už tai, kad išsaugojome savą kalbą, kultūrą, raštą. Kad jo žemės (Lietuvos) vardu vadinamas ne tik mažas plotelis Aukštaitijoje, bet ir gerokai didesnis, iki pat Baltijos jūros nusidriekęs plotas.
Dėl kalbos, rašto ir kultūros- tai dar neaišku, kaip ten būtų buvę, jei Mindaugo dinastija būtų išlikusi. Per anksti dar turbūt anis laikais buvo kalbėti apie kokią nors tautinę, baltiškąją savimonę. Tų laikų valdovų mąstysena, kaip sakytų vienas dabartinis mūsų istorikas, dar buvo ne tokia. Negalvojo jie apie baltų gentis kaip apie vieną darinį, kovojo mažos žemės vienos su kitais, per tas kovas ir sunyko daug baltų genčių: sėliai, kuršiai, jotvingiai... Apie lietuvius, kaip apie tautą, užsimena tik kunigaikštis Vytautas savo laiške kryžiuočiams. O buvo tuomet jau XV amžiaus pradžia...
Taigi padėkokime karaliui Mindaugui, kad turime tą mažytį Žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą. Kad jis pradėjo šią valstybę, kad ją savo kovomis "pagimdė." Neatgis paminklas Vilniuje, neišsigąskite. Apie jo likimą, kur šitas didis valdovas yra dabar, sužinosime tik anapusybėje.