2016 m. kovo 7 d., pirmadienis

Nikitos Chruščiovo kalba

Atsiprašau, per savo neapsižiūrėjimą praleidau dar vieną svarbią, apvalią datą, kurią, manau, būtina čionai paminėti. Tai 1956 metų vasario 25 diena. Tą dieną Maskvoje, XX-ajame TSKP suvažiavime generalinis partijos sekretorius (tuomet tai buvo pats aukščiausias titulas visoje komunistų partijos hierarchijoje) N. Chruščiovas pasakė kalbą "Apie asmenybės kultą ir jo padarinius." Tai buvo kalba, nuvainikuojanti daugelį metų šlovintą J. Staliną. Ji naujoje, daugiau tiesos turinčioje šviesoje parodė stalinistinio laikotarpio baisumus.
Stalinas, tasai "beprotiškumo genijus" (šitaip savo leistoje pogrindžio spaudoje jį vadino mūsų pokario partizanai), SSRS valdžion atėjo po Lenino mirties, 1924 metais. Na ir tuomet prasidėjo visokios taikių gyventojų represijos, dar didesnės, nei neseniai pasibaigusiame pilietiniame kare. Per tris dešimtis metų, prisidengiant kolektyvizacijos, industrializcijos, karinės pramonės stiprinimo šydu, buvo ištremti į Sibirą arba sunaikinti milijonai žmonių. Tiek pačioje Rusijoje, tiek ir aplinkiniuose kraštuose. Mūsų tauta tą puikiai žino, pati viską išgyveno.
Bet lygiagrečiai su visu tuo, buvo kuriami filmai, rašomos knygos, koks gi tasai Stalinas puikus, revoliucijos vadas, visų tėvas, geriausias draugas. Tapė didžiausius paveikslus, kur vaizduojami jo nuopelnai, kuriant socializmą šalyje. Visa meno šaka net pavadinimą turėjo, kur Tarybų Sąjunga ir pats Stalinas be saiko aukštinamas-"socialistinis realizmas."(Paminklas Stalinui nuo 1950 iki 1956 metų stovėjo ir Vilniuje, priešais dabartinę Geležinkelio stotį.) Tai tarnavo propagandai artimajam ir tolimajam užsieniui.
 Chruščiovo ataskaitoje užsiminta tik apie 1937 metų represijų bangą, vadinamąją "ježovščiną"(nuo Nikolajaus Ježovo, NKVD vado pavardės), palietusią jau ir pačias karines ir politines viršūnėles. Stalinas, manijos pagautas, naikino net savo pačius artimiausius bendražygius. Tie,kurie ištikimai jam tarnavo, buvo apskelbti "liaudies priešais." N. Chruščiovas buvo vienas iš tų išlikusių, išgyvenusių visus "valymo" vajus.
Kas jį vertė kurti tokią "didįjį vadą"juodinančią, jį smerkiančią ataskaitą? Juk, pažiūrėjus į jo paties biografiją, jis buvo tokio paties raugo žmogus.
Visų pirma, politinė  situacija jau buvo kita. Sovietų armijos kariai, karo metu pabuvoję užsienyje, pamatę, jog tenai žmonės gyvena ir tvarkosi ne prasčiau, o galbūt ir žymiai geriau, jau nenorėjo taikstytis su tokia padėtimi, kai kiekvienas naktimis turi drebėti dėl savo gyvybės ir laisvės ir maisto parduotuvėse trūksta. Be to ir visas Gulagas buvo pilnas kalinių, uždaryti ten žmonės kėlė sukilimus. Pačiai SSRS jau buvo nepatogu prieš laisvąjį pasaulį, negalėjo ji tokiomis sąlygomis tikėtis kažin kokios naudos tarptautinėje arenoje."Rojus žemėje" turėjo keisti gyvenimo, egzistavimo kryptį, "keisti kursą." Atėjo vadinamoji "atšilimo" epocha.
Kitas klausimas- ar pats Chruščiovas kalbėdamas buvo nuoširdus, neveidmainiavo prieš save ir kitus? Juk pats stalinizmo metu buvo prisidirbęs, pasirašinęjęs dokumentus, leidžiančius represuoti žmones. Palikime šį klausimą jam ir Dievui.
Nuo tos istorinės ataskaitos paskelbimo praėjo jau 60 metų. Ką ji mums dabar reiškia?
Per jį atgavome laisvę po 34 metų. Ten tam buvo padėti pamatai. Jau aktyvus partizaninis pasipriešinimas okupantams buvo pasibaigęs, tačiau po kelių metų atėjo pastiprinimas laisvės idėjai iš tos pusės, kur galbūt mažiausiai jos buvo tikėtasi. Iš pačios valdžios viršūnės, pirmojo asmens joje.Nors gimė  ir pragyveno dar ištisa karta žmonių, sulaukėme savo valandos ir mes. Tautos prie Baltijos pabudo!