2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Sizifas

    Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję apie tokį graikų mitologijos herojų Sizifą. Jis Hado karalystėje iki šiol ridena į kalną didžiulį akmenį, kuris prieš pat užritinimą ant viršūnės išsprūsta Sizifui iš rankų, nurieda žemyn, į papėdę. Ir vargšelis turi viską pradėti iš naujo. Liūdna istorija, beprasmiško darbo simboliškas atvaizdavimas...

   Kita vertus, jam skirta bausmė–pelnyta, nes šis personažas buvo didžiausias graikų mitologijos dievas–melagis, apgavikas, avantiūristas. Nors pagal legendas ir įkūrė Korinto miestą... Šitam graikų poliui buvo lemta tapti didžiausiu senovės Graikijos prekybiniu centru, o kur prekyba–tai ir visokios apgavystės iš paskos seka. Stereotipai...  Amžių bėgime nusistovėjo dar ir toks stereotipas, kad Atėnai–mokslo ir kultūros centras, Sparta–karybos, o Korintas– ekonomikos, verslavimo centras. Aišku, visų paminėtų sričių veiklų būta visuose minėtuose miestuose, bet mūsų sąmonė pažymi būtent tokius jų išskirtinumus.

    Sizifas dėl savo avantiūrizmo bijojo numirti ir dėl savo nuodėmių būti teisiamas išmintingųjų Hado teisėjų. Todėl pagrobė ir laikė nelaisvėje mirties dievą Tanatą. Per tai nė vienas žmogus negalėjo numirti. Senukai išsekusiom jėgom kamavosi, bet gyveno toliau. Kada Tanatą išlaisvino karo dievas Arėjas, atėjo pabaiga ir Sizifo avantiūroms, jis buvo pasmerktas tokiam beprasmiškam, nanaudingam, nenašiam darbui.

    O ar mūsų gyvenimuose nebūna panašiai? Gal net žvelgiant į visas buvusias pasaulio civilizacijas, galima įžiūrėti Sizifo istorijos motyvų. Šumeras statė zikuratus– užėmė jį Akadas, vėliau Akadą nukariavo Babilonas, kol galiausiai pastarąjį užėmė Persija. Egiptas statė savo didžiąsias piramides– nukariavo jį Roma su Julijumi Cezariu priešakyje. Vėliau ten buvo Arabų Kalifato valdos. Tą pačią Romą sugriovė Europoje gyvenusių barbarų gentys. Kažkas statoma, ritinama, kuriama–spragteli tik kažin kas pirštais–ir nurieda visas akmenėlis žemyn, civilizacija, ištisa kultūra sugriūna, iš atsiradusio chaoso viskas pradedama kurti iš naujo. Tas pats ir su Naujajame Pasaulyje. Amerikoje  buvusiomis majų, inkų, actekų kultūromis.

    Valdymo sistemos taip pat keičiasi, vystosi, neiašku tik, į gerąją ar į blogąją pusę. Buvo vergovinė santvarka, tada atėjo feodalizmas (jo eigoje būta net teokratijos elementų), po feodalizmo formavosi kapitalizmas, komunizmas, dabartinę sistemą turbūt galima vadinti demokratiniu kapitalizmu. Ar turi tokia nesibaigianti kaita kokią nors prasmę? Ar ir vėl po kiek laiko nuriedės akmenėlis žemyn ir viską vėlei teks kurti iš naujo? Niekas to nežino.

2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Pasaulis be alkoholinių gėrimų: utopija?

     Rėšiu jums šį kartą tiesiai šviesiai: tebūnie darkart prakeiktas tas gilioje žmonijos civilizacijos senovėje Egipte ar Mesopotamijoje žmogumi įsikūnijęs velnių giminės padaras, sugalvojęs pagaminti alkoholinį gėrimą! Šiuo atveju tai būtų alus, jo pėdsakai aptinkami 7000 m.pr. m. e. datuojamose, archeologų rastose indų šukėse.

     Labai čia mums jo reikėjo, tiesiog gyvybiškai negalėjome apsieiti! Neužteko dainų, šokių, jodinėjimo, imtynių ir visokių kitokių tuomet prieinamų pramogų. Dar kažko buvo maža, smegenims atsipalaidavimo trūko... Žinoma, atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos, kai nuo ryto lig vakaro sėjai, arei ar akėjai, yra gerai ir  sveika, bet kodėl būtinai tokiu būdu? Galėtum eiti su žmona seksu užsiimti, prieš tai, aišku, nusiprausęs, taip pat palengvėja! Tačiau tatai reikalauja daugiau pastangų. Bet jeigu namuose yra medinis kaušas, į kurį gali prisipilti iš statinaitės šalto, putojančio alaus, tai nieko daugiau ir nebereikia- išgeri, apgirsti ir iškart galvoje šviesiau pasidaro, net besiglaustanti žmona su visais savo kūno apvalumais tampa neįdomi... Ne visiems taip, kai kuriems- atvirkščiai, labiau užkyla... noras. Ir tuomet išgėrimai ima dažnėti, šeimoj prasideda nesutarimai, barniai, muštynės... Žmogus rimtai suserga, niekas jam nebepagelbsti, tik kasdien didėjantis išgeriamo alkoholio kiekis. O velnių giminės padarai audringai ploja iš džiaugsmo ir šlovina savo protėvį, kuris rado būdą greičiau sunaikinti žmogaus sielą.

   Alus- ne vienintelis toksai gėrimas. Įvairiausių jų yra, įvairių pavadinimų. Vynai, degtinės, brendžiai, viskiai, tekilos ir t.t... Dabar madinga kalbėt apie gėrimo kultūrą, apie tai, kaip mokyt jaunimą gert, bet kultūringai, su saiku. Mieli tėveliai, nemokinkite savo vaikų tokių dalykų, jeigu jau "lakate", tai darykite patyliukais. Ateis laikas, kai vaikas pamatys jus drybsantį pastalėje ir apsidirbusį, o šalia voliosis tuščias butelis degtinės. Ir jei vaikis bus protingas, jisai supras, iš kur visa tai kyla. Nebereikės jokių kultūrų mokymų, jis žinos, kad žmogus yra linkęs PIKTNAUDŽIAUTI  jam suteikta laisva valia. Nebeužteks taurelės-reikės butelio per dieną. Neužteks per dieną butelio- reikės visos dėžės. Taip ir suksis amžinas girtuokliavimo ratas, kol jo tvirtai nesustabdys valinga, stipri sąmoningumo ranka.

   Kitas dalykas- mūsų šventės. Ant stalų- ne kompotas, ne kisielius, ne sultys, o va būtinai įvairios stiklinės talpyklos su laipsnių turinčiais gėrimais. O kas būtų, jei koks nors atvykęs svečias štai imtų ir pastatytų ant stalo du litrus PIENO ?  Kaip jūs sureaguotumėt, kaip įvertintumėt tokį poelgį? Šokas? Akibrokštas? Netaktas? Nemandagumas? O gal atvirkščiai- naujo ir gero papročio, tradicijos įvedimas imti švenčių metu baltu karvės pienu gardžiuotis, gražias, smagias dainas dainuojant? Sakysit- nesąmonė, paistalai? O jūs pabandykit nors kartą šitaip padaryt ir pamatysit, kas iš to išeis.

   Žmogus- silpnas, žmogus- nuodėmingas, linkęs pasiduoti pagundoms... Ar mes negalime pakeisti šios įsisenėjusios ir jau atgyvenusios paradigmos? Argi negalime pasikeisti į gera, atsirastų perspektyva tobulesnei gražesnei civilizacijai. Nesielgtume taip bjauriai, kaip kai kurie skandinavai laivuose.

   Legendos sklinda apie suomius, plaukiančius estišku keltu iš Helsinkio į Taliną ir atgal, kurie prisigeria ten iki žemės graibymo, o jiems išlipus iš kelto, personalui tenka valyti jų paliktus vėmalus... Šitaip suomiai užtraukia gėdą savo šaliai! Per ką? Per alkoholį! Geria jie pas estus dėl to, kad jų šaly alkoholio rinka griežčiau reguliuojama, įsigyti brangiau, o estų požiūris- liberalesnis: pirk ir gerk žymiai pigesnių gėrimų kiek nori ir savo pinigus mūsų šaliai palik. Šitaip ne visai gražiu būdu vystoma ekonomika. Manipuliuojama žmonių laisva valia, silpnybėmis, polinkiais. Kita vertus, niekas neverčia tų suomių taip elgtis, jie patys pasirenka. Jeigu, tarkime, šiandien, suomiai, visi kaip vienas, apsispręstų: "nuo šiol estų laivuose ir pačioje Estijoje alkoholio nevartosime, savo didžiai šaliai gėdos nedarysime", tuomet estai turėtų ieškoti kitų būdų jų eurams išvilioti.

   Na o Lietuvoje, kad visi girti keliuose neišsidaužytume, aš visai nieko prieš neturiu idėjai įvesti NULIO promilių girtumo įstatymą ir automobiliuose montuoti įrangą, neleidžiančią vairuoti neblaiviam. Riboti prieinamumą, kiek įmanoma labiau, kad negalėtų įsigyti bet kas ir bet kur. Ir verslui, po galais, tam  mūsų išliaupsintajam pridėtinės vertės kūrėjui, šiuo atveju- alkoholio pramonės verslui, prekybininkams ir gamintojams apynasrį reikia uždėti, per daug jis čia savo valią ir galią demonstruoja, diskusijas kelia! "Vajė, kas dabar bus? Kaip mes dirbsime, kaip savo darbuotojams algas mokėsime, jei būsime apriboti..." O gal jūs galėtumėt naujų nišų savo verslinei veiklai pasieškoti, juk verslūs, veržlūs ir sumanūs esat! Tas pats galioja ir viso pasaulio alkoholio magnatams.

   Kažin koks tikras absurdas susiklostė, jog kai kurie alkoholiniai gėrimai į pasaulio kulinarinio paveldo sąrašus įtraukinėjami! Kam mums to reikia? Kam žmonėms taip absurdiškai garbstyti svaigalus, kelti juos ant postamento? Būtų dar kvailiau, jei iš tiesų pastatytume Amžinojo Romos miesto aikštėje iš bronzos nulietą dvimetrinę alaus skardinę...

   Aš, kaip matote, už tai, kad alkoholiniai gėrimai apskritai išnyktų iš žmonijos vartosenos, gyvensenos, kultūros, papročių bei tradicijų. Ženkime į naują pasaulį, be svaigalų, jie mums nebereikalingi! Žmonės, daugiau sąmoningumo,ir visokie velnių giminės į žmones įsikūniję padarai nebežais tamsiąja mūsų sąmonės puse, nebeturės mums galios!!!

2017 m. gegužės 22 d., pirmadienis

Pavasaris!

Gegužės mėnuo- pats šviesiausias visuose metuose, tikra priešingybė, antipodas jau mano šiame bloge aprašytam lapkričiui. Viskas žaliuoja, baltuoja... Taip, žinoma, retkarčiais suboluoja ir sniegas, bet jis greit ištirpsta, neatlaiko kasdien vis aukštyn kylančios, kaitrėjančios saulės spindulių. Nyksta bloga nuotaika žmonių galvose, išgaruoja visokios depresijos, organizmas ima gauti daugiau jam reikalingų vitaminų. Ir psichika darosi tvirtesnė, giedresnė. Beje, užsiminti šiek tiek apie ją šį kartą yra puiki proga. 1856 metų gegužės 6 dieną Freiberge (dab. Pryšboras Čekijoje) gimė psichiatras, psichologas, psichoanalizės pasaulyje pradininkas Zigmundas Froidas.
Stiprus ir tvirtas buvo senis. Senatvėje nuo didelio pomėgio rūkyti susirgo žandikaulio vėžiu, ištvėrė daugybę operacijų. Brrr, tikrai baisi ši liga, nežiūri žmonių amžiaus, griebia ir seną, ir jauną. ir dar visai mažą... Bet dėdulė Froidas sugebėjo su ja kovoti iki pat 1939 metų, kol nebeliko jėgų. Sugraužė fizinę sveikatą, tačiau nepalaužė aiškaus, blaivaus, analitinio proto.
Su paskutiniu teiginiu, aišku, būtų galima ginčytis, nes gerai žinoma, kad Froidas gyvenimo pabaigoje buvo pilnas fobijų ir baimių. Bet juk kiekvienas žmogus ko nors bijo, neturėdamas baimės jausmo jis prarastų savisaugos instinktą, lėktų stačia galva į degančią ugnį. Ir savaime aišku, kuo visa tai pasibaigtų.
Šnekėjo Froidas ir apie žmonių lytinį potraukį, vadinamąjį libido. Iš ten daugiausiai ir kildino visas psichikos problemas. Dėl to žiauriai susipyko su kitu psichiatru Karlu Gustavu Jungu, pastarasis jį laikė savo mokytoju. Taigi mokytojo ir mokinio keliai išsiskyrė, mokiniui ėmus plėtoti savas idėjas apie kolektyvinę sąmonę bei pasąmonę, atskirus žmonių temperamento tipus ir taip toliau. Mokinys juk ir turi pranokti mokytoją, va jums to akivaizdus pavyzdys!
Taip pat pavasarį, prieš 125 metus, 1892 metų balandžio 17 dieną Dievas tarė Lietuvai: "Tebūnie Šviesa!".. Juokauju, tiesiog tą dieną, Rietave, kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare, įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Baigėsi, bent jau aristokratų dvaruose, vėliau Ažytėnų šviesuolio Mikalojaus Katkaus aprašytoji "Balanos gadynė". Tomo Edisono komercializuotas išradimas perskrido Atlantą ir įsikūrė lopinėlyje, Lietuva vadinamu. Nereikia nė aiškinti, koks svarbus šis įvykis, kad be tų palubėje kabančių daiktų ir apskritai be elektros šiuolaikinis lietuvis, kaip ir bet kuris kitas civilizuoto pasaulio atstovas savo gyvenimo nebeįsivaizduoja.
Pavasarį atgimsta visa gamta, gegužė yra jo apogėjus. Žmonių pasaulyje- panašiai. Lietuvoje štai, pavyzdžiui, 1920 metų gegužės 15 dieną pirmą kartą posėdžiavo Steigiamasis Seimas. O tolimojoje (sąlyginai) Pietų Afrikos Respublikoje 1994 metų gegužės 9-ąją išrinktas pirmasis juodaodis prezidentas Nelsonas Mandela. Pasibaigė ten engėjiška baltųjų rasės Apartheido politika juodaodžiams, afrikiečiai perėmė savo šalies valdymą į savo rankas.
Dar daug nesuminėjau, kas gegužį ir pavasarį įvyko, bet to turbūt nepavyktų ir į kelias storas knygas surašyti bei aprašyti.

2017 m. balandžio 4 d., antradienis

Pagaliau sulaukėme!

Taigi po daugelio metų nesėkmingų ieškojimų pagaliau Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne rastas 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto originalas! Gera žinia, ką ir kalbėti... Valstybės gimimo liudijimas jau aišku kur tiek metų tūnojo.
Ieškota jo Švedijoje- nerasta. Ieškota Rusijoje- nerasta. Ieškota Lietuvoje, bičių avilyje Ukmergės rajone- taip pat nerasta. Vis dėlto Lietuvos istorikai jau anksčiau buvo nuvykę ir į tą patį archyvą Vokietijoje, tik ne tą temą nagrinėjo, Aktas kitoje lentynoje buvo. Neužsisakė peržiūrėti reikiamo diafilmo. Būtų jau gal prieš dešimtmetį suradę. Bet geriau vėliau nei niekad.
Atrado tą brangų dokumentą Kauno VDU (Vytauto Didžiojo Universiteto) profesorius Liudas Mažylis. Taip amžinoje kovoje tarp Vilniaus ir Kauno šįkart laimėjo pastarasis. Dar pasaldinta medumi duonelė Kaunui- tą pačią dieną jis paskelbtas 2022 metų Europos kultūros sostine. Sekasi, ką ir besakysi...
Įdomi pavardė- Mažylis. Menu kažkur nupieštą tokį piešinėlį- aukštas, liesas žmogus tiesia ranką mažam ir pilvotam ir jam sako: "Laba diena. Esu Eimutis Mažylis," O anas (sukandęs dantis) jam atsako: "Labai malonu. Aš-Horacijus Ilgis." (Ar tik ne kokioje nors vaikiškoje knygelėje apie lietuviškas pavardes?) Tai štai, Horacijų Ilgį galima pakeisti Alfredu Bumblausku, o Mažylį iš Eimučio perdaryti į Liudą ir išeis dabartinė prieštaringa situacija tarp šių dviejų mokslininkų, tarp Kauno ir Vilniaus universitetų apskritai.
Chemijos ir politologijos profesorius Liudas Mažylis- to paties Prano Mažylio, akušerijos ir ginekologijos sistemos Lietuvoje kūrėjo, anūkas. Jo motina giminiavosi su Vasario 16-osios akto signataru, kunigu Justinu Staugaičiu. Taigi šio žmogaus genuose teka karštas patriotiškumo kraujas. Ir tikrai ne veltui dieviškoji Apavaizda jį apdovanojo tokia sėkme-77 metams praėjus po tarpukario Respublikos žlugimo atrasti tą Aktą, kuriuo rėmėsi Kovo 11-osios Aktas.
Na ir ką dabar darys mūsų verslo banginis Darius Mockus? "Pažadėjai milijoną eurų už suradimą- tai dabar ir duok",-reikalauja tauta socialiniuose tinkluose. O banginis neria į dugną ir mosuoja uodega- atsimušinėja, atsikalbinėja dabar... Net tinklapį, kuriame tokia dovana buvo žadėta, ištrynė. Ne banginis, o tikrų tikriausias klastingas ryklys tas Mockus!
O L. Mažylis kalba, jog jam to milijono ir nereikia, kad jisai jau gavo "milijoną" kitu pavidalu- džiaugsmu, azartišku pasitenkinimu. Ko daugiau ir reikia kolekcionieriui?
Istorija mums išsaugojo mūsų valstybės gimimo liudijimą Tikrai nuostabu, jog jis išliko. Vokietijoje irgi valdžios keitėsi viena po kitos.  Po kaizerio valdžios- Veimaro respublika, po to- naciai, po nacių- okupacinės sąjungininkų zonos, paskui- padalinta į dvi dalis Vokietija, galiausiai- vėl suvienyta Vokietija. Štai kokie galingi ir saugūs ten  archyvų pastatai- valdžios bei santvarkos kinta, tačiau  tūnantys dokumentai lieka nepaliesti. Niekas jų nedegino ir maišais neišsinešiojo, kaip pas mus iš KGB rūmų Kovo 11-osios priešaušryje. Tradicijos, papročiai skirtingi, pagarba valstybės ir kitų šalių teisei didelė.
Dar vienas kronikinis įrašas! Tikrai puiku, kad dabartis ir įvairios sukaktys duoda peno mano pasirinktai tinklaraščio tematikai. Nereikia jokių paralelinių tikrovių bei pasaulių, nes ir šioje tikrovėje įmanomi maži, malonūs stebukliukai.

2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Futbolas, krepšinis, tenisas... Sportas!

Praėjusį sekmadienį Lietuvos vyrų futbolo rinktinė Didžiosios Britanijos sostinės Londono Vemblio stadione 0:2 pralaimėjo Anglijos rinktinei. Praėjusį kartą Vilniuje, rodos, buvo 0:3. O dar anksčiau,  tame pačiame Londono stadione- net 0:4! Taigi trejų rungtynių bendras rezultatas- net 0:9 Lietuvos futbolininkų nenaudai. "Sausas" rezultatas, anglai mūsų vartus suspardė juodai! O mes jiems nieko taip ir neįmušėme. Kurgi problema? Ar nemokame žaisti futbolo? 
Istorijoje būta ir dar didesnių nesėkmių. Pačioje Lietuvos futbolo istorijos pradžioje, pirmosiose Lietuvos rinktinės tarpvalstybinėse rungtynėse, vartininkaujant garsiajam lakūnui Steponui Dariui, buvo net 0:5 pralaimėta estams. Kažin koks prakeikimas su tuo futbolu Lietuvai, tiesa? 
Taip, anglai šioje sporto šakoje "kieti", ją žaidžia nuo 1848 metų, karalienės Viktorijos epochos laikų. O Lietuva tuomet, užspausta įvairiausių slopinimų po 1831 metų sukilimo prieš carą, apie jokį futbolą nė nesvajojo, rimtesnių, išlikimo problemų turėjo. Kur čia susilyginsi- karališkieji anglai ir baudžiauninkų palikuonys lietuviai... Gaila, kad epochos keičiasi, bet tautų mentalitetas-nelabai...
Na ar negalėjome mes per 27-erius Nepriklausomybės metus normalaus futbolo stadiono sostinėje pasistatyti? Važiuoji pro tą vietą, pro garsųjį prekybcentrį- stypso šalimais kažkokie žemėn įkalti strypai... Ir viskas, ir taip jau- daugybę metų. Tik, rodos, pernai šios statybos pajudėjo iš mirties taško.Gal iki savo keturiasdešimtmečio ir sulauksiu atidarymo. O jis jau ne taip ir toli- po šešerių su puse metų...
Blogai, kad futbole 1990 metais neatsirado, kaip, tarkime, krepšinyje, normalių vadybininkų, kurie būtų kūrę, mąstę, dėlioję strategijas ir taktikas... Būtų jau užaugusi nauja žmonių karta, tų žmonių remiama ir išpuoselėta. Būtų futbolo stadionai kiekviename kieme, kaip dabar Lietuvoj visur pilna krepšinio aikštelių. Kažkas nesuveikė sistemoje, aukštesnės esybės nepagelbėjo...
 Su krepšiniu mūsiškas mentalitetas tvarkosi geriau. Vos nuvažiavę čempionatan 1937 metais, iškart tapome Europos čempionais. Po dvejų metų tą patį pakartojome. Vėliau sekė ilgas tarpas be nacionalinės simbolikos, bet ir be jos, ir vėl su ja pasiekti žymūs laimėjimai. Tiesa, pastaruoju metu ir čia prasivėrė maža duobelė, tačiau reik tikėtis, jog mūsų didžiųjų krepšinio autoritetų pagalba ji nedidės, o kaip kelininkų magistralėje bus užlopyta.
Man dar labai skauda širdį dėl mūsų tenisininko Ričardo Berankio.Vyrukui jau 26-eri, bet kažkaip nepavyksta jam prasimušti į lyderius teniso padangėje. Taip, konkurencija čia didesnė ir visą darbą turi atlikti vienas arba su porininku, didesnės komandos čia nebus. Pajėgių tenisininkų pasauly- daugybė! Į ATP pajėgiausių žaidėjų šimtuko sąrašą irgi nelengva pakliūti. Sėkmės ,Ričardai, mes dar linkime tau pasiekti daugiau. 
Neseniai dar degė lengvosios atletikos maniežas Vilniuje. Elektros instaliacija, visa danga ir visa kita ten jau supuvę buvo. O tomis dienomis kaip tik lengvaatletė Airinė Palšytė laimėjo Europos šuolių į aukštį varžybas. Ačiū, Airine, kad tu, treniruodamasi tokiomis, gal kas sakytų, košmariškomis sąlygomis, sugebi Lietuvai parvežti aukso medalį. Lietuviai prie visko geba prisitaikyt, išlikt ir laimėt!
Dar nepaminėjau mūsų "auksinės žuvelės" Rūtos Meilutytės, neseniai šventusios apvalią savo sukaktį. Sėkmės tau, Rūta, mes dar laukiame tavo naujų medalių!
Tai tokia kaip ir pastarųjų dienų ir savaičių kronika išėjo. Aišku ir su istoriniais momentais, nes be jų- nė žingsnio!

2017 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Rusijos karalystė ( kas būtų, jeigu... III dalis)

Vėl duokime valią savo lakiai vaizduotei. Įsivaizduokime: dabar, 2017 metų pradžioje visos žiniasklaidos priemonės Lietuvoje plyšauja: "Šių metų kovo mėnesį į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Rusijos karalius Nikolajus V-asis. Numatyti susitikimai su aukščiausiais mūsų šalies pareigūnais"... Šaunu būtų, jog ir pati Rusija komunistinės praeities neturėtų.
Na ir kaipgi galėjo įvykti, kad aname, paraleliniame pasaulyje, bolševikai Rusijoje 1917 metų spalį neužėmė valdžios? Ne, valdžią jie užėmė ir tada, tik ja džiaugėsi neilgai. Šįkart sau užduoties nelengvinsiu, kad tas ar kitas bolševikų lyderis tiesiog negimė. Ne, visi jie buvo- ir Leninas, ir Trockis, ir visi kiti... Ir aršiai vykdė savo reformas, ėmė kovoti, jų žargonu kalbant, su buožėmis ir šiųjų pasturlakais.  Bet įvyko taip, kad raudonieji pralaimėjo pilietinį karą baltiesiems. Ir visi jų vadukai buvo iškarti aikštėje šalia Maskvos Kremliaus. Baltųjų karvedžiai sušaukė naują Steigiamąjį Susirinkimą ir jis nutarė grąžinti šaliai monarchiją.
Ar atsimenat dar sovietmečiu sklandžiusią anekdotų seriją, kurių pradžia skambėjo taip: "Čiapajevas su Petka bėga nuo "baltųjų"? Tuomet man, kaip vaikui, dar nebuvo aišku, kas tai per veikėjai. Tik gerokai vėliau, iš vartytų enciklopedijų išaiškėjo, kad čionai kalbama apie Vasilijų Čiapajevą ir Piotrą Isajevą.
O kas tie "baltieji"?
Baltieji (Baltojo judėjimo, kilusio po 1917 metų Spalio perversmo atstovai)- monarchijos šalininkai, aristokratai. Geriausias, labiausiai išsilavinęs rusų tautos žiedynas. Gėlių simbolika čia neatsitiktinė, jos kilmė- Vakarų Europoje. Rožės buvo anglų didikų herbuose vaizduojamas simbolis, o baltos spalvos lelijos- prancūzų. Tai va, Rusijos baltarmiečiai perėmė seną prancūzų tradiciją, susitapatindami su spalva, iš kurios kyla visos kitos. Karališkąja, imperatoriškąja.
Beje, apie imperatoriaus Nikolajaus II-ojo Romanovo šeimą irgi reikia tarti keletą žodžių. Bolševikų kozirine korta, mano galva, tapo tai, kad jie dar 1918 metų vasarą ją visą išžudė. Bet vėliau sklido gandai, kad carui pavyko pabėgti į Vokietiją. Tad jeigu tai būtų buvusi tiesa, manau, baltieji būtų labiau konsolidavęsi, nebūtų šitaip demoralizuoti ir be jokios abejonės būtų sumalę raudonuosius į miltus ir išbarstę juos plačiuosiuose Rusijos laukuose, tarsi sudegintus negyvėlio palaikus.
Gerai, gana apie negyvėlius. Pašnekėkime, kaipgi alternatyvioje istorijoje (jeigu tekste dar pasitaikys minėtas dviejų žodžių junginys, naudosiu santrumpą AI), šiai dinastijai pavyko prieiti iki to, kad dabar rusus valdo monarchas Nikolajus V-asis. O šis aname, paraleliniame pasaulyje yra Aleksejaus (Nikolajaus III) anūkas, gimęs 1967 metais. Jo prosenelis mirė 1934-ais, palikęs sostą sūnui, kuris savo ruožtu nesirgo jokia hemofilija. Nikolajus III sulaukė sūnaus, gimusio prieš pat II- o pasaulinio karo pradžią Rusijoje,1941m. Mirė šitas caras 2001, iškaraliavęs po tėvo išėjimo 27 metus.
Taip, sutinku, viskas išėjo ir susidėliojo čia gana idealistiškai. Panašiai buvo galima paišyti ir Prancūzijos istoriją, be visokių po 1789 metų vykusių pervartų. Įsivaizduokime Burbonus, valdančius XXI amžiuje... Bet čia ir visas AI žavesys, kad gali kurti taip, kaip nori, kad pasaulis atrodytų padoresnis, ne tiek piktybiškai galvų sutraiškęs, nei yra iš tiesų.
O ar žinote, kad ir Lietuvoje galėjo atgimti monarchija, su karaliumi Mindaugu II-uoju? Tais pačiais 1917-1918 metais. Na, nežinau, kaip ten būtų buvę, bet faktas tas, jog toks svarstymas tarp mūsų šalies kūrėjų buvo.
Kiek matosi internete, šiuolaikinė Rusija ėmė labai gerbti, net garbinti savo monarchistinę praeitį. Tos pačios mūsų vadinamos "koloradkos", Georgijaus ordino juostelės, juk visai ne komunistinis, o būtent iš anos epochos kilęs simbolis. Ir pasikartosiu- būtų puiku, jei Rusija komunistinės, stalinistinės praeities dabar neturėtų.
O paralelinio pasaulio Lietuva laukia nesulaukia kovo mėnesį atvykstančio Rusijos karaliaus.

2016 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Baisus lenkų akibrokštas

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviams-baisus-lenku-politiku-akibrokstas.d?id=73171576

    Šįkart, sau gana neįprastai, reaguoju į šios dienos naujieną (nuoroda viršuje).
Kas gi atsitiko dabartinei lenkų valdžiai? Kas ten darosi jų Seime? Viršų ima totalūs radikalieji sluoksniai!
    Gerai Laurynas Kasčiūnas sako, jog šita Lenkijos valdžia gyvena tarsi apsuptoje tvirtovėje. Ukrainiečiai- priešai, lietuviai- priešai, jų nacionalistinės ideologijos- totalitarinės... Absurdas kažkoks, ne kitaip! Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa...
    Tuoj paburnosiu aš ant tos slavų genties, savo valstybės teritorija dabar aprėpusios kone pusę Rytų Europos... Jūs patys nacionalistai, totalitarizmo ir autoritarizmo platintojai! Prisiminkime kad ir praėjusio amžiaus pradžią, tą patį jūsų aukštinamą Jozifą Pilsudskį (Juozą iš Pilsūdų, gente lituanus, nacio polonis, ar ne?). Ar ne jo valia, jo, tuometinio lenkų karo ministro, iš Lietuvos buvo atimtas Vilniaus kraštas, atgautas tik pragyvenus visai žmonių kartai? Ir dar klastingai sulaužius Suvalkuose pasirašytą Taikos sutartį... Ar ne jūsų pavyzdžiu karinį perversmą pas mus įvykdė Antanas Smetona 1926 metų gruodį, kai tuo tarpu Lenkijoje jis įvykdytas tų pačių metų gegužę? Diktatūros ir autoritarizmo idėjas iš jūsų, gerbiamieji lenkai, lietuviai ir paėmė. Argi ne taip?
    O nusigrūdus dar toliau, į Viduramžius... Kai lenkai išgyveno savo dinastinę krizę, 1370 metais mirus vaikų nepalikusiam Kazimierui III Didžiajam, ką darė jų didžiūnai, kur jie kreipėsi? Taip, pradžioj į vengrus, o paskui? Taip, taip, į pagonis lietuvius, į kunigaikštį Jogailą! Kažin kaip tuomet dar didžialenkiškos idėjos dar nebuvo taip pas juos išplitusios, kaip vėliau... Apie jokį autoritarizmą niekas nė nesapnavo. Ėjo pas Jogailą, prašė, įtikinėjo žadėjo... Apkrikštijo lietuvius lenkai, europietišką kultūrą mums atnešė, o praėjus beveik 630 metų šitaip negarbingai jų tautos išrinktas Seimas nori pasielgti. Gerai, kad vis dėlto, kilus triukšmui (ne aš pirmas čia, Lietuvoje, ir ten, Lenkijoje, ėmiau triukšmauti), klausimo svarstymas išbrauktas iš darbotvarkės.
   Dar jiems XX- ojo amžiaus pradžioje buvo maža to geopolitiškai Lietuvai svarbaus krašto, dar buvo atsiriekę ir dalį Ukrainos su Lvovo miestu. Pasirodo, ir iš ten Lenkijon dabar transportuojamas totalitarizmas... Baisu, reikia kovoti.
Ačiū Aukščiausiajam, sveikas protas nugalėjo. Bent jau kol kas. Žiūrėsime, kas bus vėliau.

2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Ką sakytų karalius Mindaugas?

Šio mėnesio pradžioje, liepos šeštąją, per Lietuvą nuvilnijo, nuaidėjo Valstybės dienos šventimas. Šaudė fejerverkai, žygiavo karių paradai, grojo dūdų orkestrai, šaudė simboliškos patrankos Daukanto aikštėje... Vakare giedojome savo himną, V. Kudirkos "Tautinę giesmę." Ir viską girdėjo, pakreipęs galvą kairėn klausėsi akmeny sustingęs karalius Mindaugas. (Čia aš apie jo paminklą prie Nacionalinio muziejaus šneku.) Jeigu galėtų  atgyti, ką gi mums pasakytų mūsų pirmasis valdovas?
Praėjo tikrai nemažai laiko. 753 metai po jo mirties. 763 metai po karūnacijos. 816 metų nuo gimimo.
Gūdus, kaip dabar atrodo XIII-asis amžius. Nei normalių kelių, nei automobilių,nei lėktuvų padebesy... Vien tik neišbrendami miškai ir ant kalvų stovinčios pilys. Tokioje aplinkoje brendo, gyveno, kovojo su vidaus ir išorės priešais mūsų vienintelis karalius. (Neįtraukiant į sąrašą Žečpospolitos laikais buvusių valdovų.)
Iš tiesų- ką jis mums tartų? Bartų? Guostų? Girtų? Galbūt pabartų, kad jo supratimu praradome įtaką pasaulyje, kad esame apsigyvenę mažesniame plote, nei anksčiau. (Nors iš kitos pusės pažiūrėjus- atvirkščiai, lietuvių geografija pasaulyje mūsų emigrantų dėka išsiplėtė.) Gal guostų dėl tokios nepastovios ekonominės, finansinės padėties. Jo laikais pinigėlių buvo žymiai sunkiau gauti, o dabar, pragmatiškai pažvelgus, juk turime Europos Sąjungos fondus, kuriuos melžiame, kaip pieningą anų, mindauginių laikų karvę. Gal ir pagirtų už tai, kad išsaugojome savą kalbą, kultūrą, raštą. Kad jo žemės (Lietuvos) vardu vadinamas ne tik mažas plotelis Aukštaitijoje, bet ir gerokai didesnis, iki pat Baltijos jūros nusidriekęs plotas.
Dėl kalbos, rašto ir kultūros- tai dar neaišku, kaip ten būtų buvę, jei Mindaugo dinastija būtų išlikusi. Per anksti dar turbūt anis laikais buvo kalbėti apie kokią nors tautinę, baltiškąją savimonę. Tų laikų valdovų mąstysena, kaip sakytų vienas dabartinis mūsų istorikas, dar buvo ne tokia. Negalvojo jie apie baltų gentis kaip apie vieną darinį, kovojo mažos žemės vienos su kitais, per tas kovas ir sunyko daug baltų genčių: sėliai, kuršiai, jotvingiai... Apie lietuvius, kaip apie tautą, užsimena tik kunigaikštis Vytautas savo laiške kryžiuočiams. O buvo tuomet jau XV amžiaus pradžia...
Taigi padėkokime karaliui Mindaugui, kad turime tą mažytį Žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą. Kad jis pradėjo šią valstybę, kad ją savo kovomis "pagimdė." Neatgis paminklas Vilniuje, neišsigąskite. Apie jo likimą, kur šitas didis valdovas yra dabar, sužinosime tik anapusybėje.

2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Apie darbą

Sveiki visi, vasarojantys ir dar tebedirbantys! Po dviejų mėnesių grįžtu atgal į šitą savo blogą toliau jums postringauti tekstu. Ar pasiilgote tų mano postringavimų? :) Norisi vis dėlto tikėti, kad užmirštas nebuvau.
Taigi- apie darbą... Mūsų garsieji praeities marksistai- materialistai sakė ir teigė, kad darbas iš beždžionės padarė žmogų. Na, neaišku, kaip tenai buvo iš tiesų, bet darbas tikrai turi kažką perkeičiančio, kuriančio, netgi gydančio. Nuo senų senovės taip.
O toje senų senovėje pirmas žmogaus išmoktas ir ištobulintas darbas turbūt buvo žemės apdirbimas. Kad galėtų kokių nors rugių arba moliūgų pasisodinti, pasisėti. Daug, labai daug amžių praėjo, kol šitas procesas buvo tobulai, tarsi deimantas nušlifuotas. Buvo auginamos vis naujos ir naujos augalų kultūros, jos paverstos kasdieniais, visiems prieinamais maisto produktais. Medžiojimas ir gyvūnų kailių lupimas taip pat buvo greičiausiai vieni pirmųjų amatų, ugdžiusių savo darbo profesionalus. Tiesa, vėliau terminas "kailialupys" įgavo neigiamą prasmę. Bet ką jau čia padarysi, žmogus kartais linkęs be saiko fantazuoti, tai jam padeda gyventi.
Dar galėčiau paminėti aibę visokių amatų, kur žmonės dirbo ir dirba iki šiol- kalvystė, puodininkystė auksakalystė... Atsirado dar viena šaka, be kurios nebeįsivaizduojame savo egzistencijos- įstatymdavystė. Nuo jos prasideda burnojimai prieš valdžią ir įvairūs sukilimai bei maištai pasaulyje.
Tada, kai dar buvome užspausti sovietų valdžios, tokie burnojimai buvo savaime suprantami, pasipriešinimas jai- taip pat. Bet dabar, mano manymu, politikų,seimo, vyriausybės narių darbo besaikė kritika ir niekinimas-neatleistinas. Jūs galvojat, kad jiems ten labai lengva? Tie žmonės turi teisiškai išmanyti viską-nuo švietimo iki žemės ūkio, nuo savižudybių prevencijos iki lopšelinukų maitinimo. Ir ne kiekvienas žino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kur dėti įstatymo projekte kablelį, kur jo nedėti.O mes jų darbo nė trupučio nevertiname, sakome, kad jie per ketverius metus nieko gero nenuveikia. Nuveikia, dar ir kaip...
Kai kas sako- pas mus dabar laukinis kapitalizmas, niekas nieko nepaiso, nežiūri darbuotojų teisių. Bet aš manau, kad tas pamažu jau keičiasi. Laukinis kapitalizmas buvo prieš gerus dvidešimt metų Lietuvoj, pasauly- dar anksčiau, praėjusio amžiaus pradžioje. Turbūt dėl to Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje komunistinės revoliucijos ir nekilo, nes viskas buvo demokratiškai sureguliuota įstatymais. Tą patį darė ir mūsiškiai,tarpukario Lietuvoj  ir gerokai vėliau, praėjus "sovietikai."
Išvadas gal pasidarykit patys.
Iki kito susirašymo, gerbiami ponai ir ponios!

2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Emigracija

Tema jautri daugeliui. Ir ji ypač opi šiais laikais. Ir visų opiausia iš  ES šalių ji yra Lietuvai. Taip skelbia įvairūs sociologiniai tyrimai.
Skelbiama, kad iš Lietuvos kasmet išvyksta  tiek gyventojų, kiek gyvena Mažeikiuose ir Utenoje kartu sudėjus. Ištisi pilni lėktuvai kas dieną kyla iš Vilniaus ir Kauno oro uostų, nuolat tuštėja gyvenvietės ir kaimai.Kažin kokia Apokaliptika, ne kitaip. Tokios masinės emigracijos nebūta nuo pat XIX-ojo amžiaus....
Aha, bet vis dėlto jos būta. Ir ne taip jau seniai ta pirmoji emigracijos banga praūžė, prieš nepilnus du šimtus metų tik iš tūkstantmetės istorijos.
Taigi tik nuo caro Aleksandro II-ojo laikų paprasti lietuviai tapo mobilesni, po pasaulį daugiau klajoti ėmė. Aišku, ir tada buvo tokių, kurie nerado darbo, buvo skriaudžiami, nemylimi. Situaciją, manau, tuomet aštrino ir 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis (1864-1904m.), kai už kiekvieną rastą lietuvišką knygelę buvo baudžiama trėmimu katorgon. Nebuvo įmanoma normaliai gyventi.1905 ir 1917 metų revoliucijų įvykiai irgi nemažai tautiečių nubloškė į emigracijos glėbį.
Toliau- vadinamoji antroji banga, jau tarpukario Lietuvos laikais. Girdėjau, kad tuomet anuometinės valdžios ji net buvo skatinama, nes žmonės gimdė daugiau vaikų, o šie  užaugę nepasidalindavo žemės ir vienas ar keli šeimos nariai privalėdavo emigruoti "užu balos." Šitaip vaizdingai vadinamas Atlanto vandenynas.
Pati baisiausia, nuožmiausia emigracijos iš Lietuvos banga- trečioji. Karas, sovietinis teroras, valstiečių "išbuožinimas", varymas į kolūkius, trėmimai, represijos... Praėjo ir tai. XX-ojo amžiaus antrojoje pusėje mūsų tautos skaitlingumas pasiekė tris su puse milijono gyventojų.Vien tik Lietuvoje, visame pasaulyje turbūt buvo visi keturi milijonai.
Na, štai, priartėjome... Link dabarties. Ir kas mums dabar pasidarė? Rodos, ką tik susikibę už rankų stovėjome Baltijos kelyje, tokią vienybę visam pasauliui demonstravome, ir staiga pasipylė aimanos ir dejonės: "nėra darbo,"  "neturiu už ką savo vaikų pramaitinti", "visi valdžioje- vagys, tad belieka arba prasigerti, arba emigruoti"... Taip, antroji išeitis vis dėlto geresnė už pirmąją. Geriau neprasigerti, bet emigruoti.
Ir prasidėjo- jaunimas, vaikai, net senimas ir tas iš paskos jauniesiems patraukė. Atrodo, gi nėra nei karo, nei maro, nei bado- vis tiek negerai Istorikai ir kiti ekspertai tvirtina, jog tokio gyvensenos Lietuvoj pakilimo nebūta PER VISĄ ISTORIJĄ! Nuo didžiųjų kunigaikščių laikų. "Darbo santykiai prasti, nežiūrima kaip į žmogų"- girdžiu šauksmą. Bet ar buvo geri darbo santykiai tarybmečiu, kai kiekvienas iš gamyklos galėjo vogti, ką panorėjęs, nes algos, kad galėtų nusipirkti, neužtekdavo? O ar gerai buvo ištremtiems žmonėms visokiuose "belomorkanaluose" ir ledinėse taigose?
"Kitur daugiau moka pinigų"- štai čia pagal mus pagrindinė priežastis, kodėl gi bėgame, kaip ujami ir skriaudžiami gyvūnėliai.Štai ir išlindo yla iš maišo. Materializmas užvaldė, norime visi Rokfeleriais ir Morganais tapti. Nepavyks. Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsime.
Gerai. Viskas. Baigiu. Užkimau bestaugdamas...